Tikslas. Sukonstruoti plaukiantį laivelį naudojant skirtingų tekstūrų medžiagas ir išsiaiškinti, kas padeda laivui išlaikyti pusiausvyrą bei judėti vandenyje.
Hipotezė. Kempinė laikysis vandens paviršiuje, nes ji lengva ir akyta, o pūsdami į popierinę burę vaikai galės reguliuoti laivelio plaukimo kryptį ir greitį.
Veiklos eiga. Vaikai ėmė spalvotas virtuvines kempinėles (laivo pagrindas). Į jų centrą įsmeigė medinį iešmelį (stiebas). Iš spalvoto popieriaus iškirpo pasirinktos formos bures, jas dekoravo ir pervėrė per iešmelį. Laivelius nuleido į tyrinėjimų stalą („ežerą“). Vaikai stebėjo, kaip laivelis plūduriuoja.
Sukūrė vėją, pučiant burna ir laivelius plukdė per visą stalą. Vaikai skaičiavo priemones iš kurių gamino laivelius (kempinėlės, stiebas, burės), skaičiavo, kiek laivelių plaukė „ežere“.
Išvados. Kempinė yra puiki medžiaga laivui, nes dėl joje esančių oro tarpų ji neskęsta net sušlapusi. Popierinė burė „sugauna“ vėją – kuo didesnė burė ir stipresnis vėjas, tuo greičiau laivelis skrieja „ežeru“. Jei stiebas per aukštas arba burė per sunki, laivelis tampa nestabilus ir virsta, todėl svarbu išlaikyti pusiausvyrą.
„Nykštukų“ grupės mokytoja Daiva Čeidienė






















