Kosto Kubilinsko pasakoje Ledinukas sako: „Visą žemę, jei norėčiau, aš sušaldyti galėčiau“. Šįkart šaltukas sušaldė mums vandenį, kuriame patogiai buvo įsitaisę žaisliukai.

     Į indelius įdėjome po žaisliuką, apibarstėme blizgučiais, nudažėme dažais, įbėrėme sodos, pripylėme vandens ir laukėme, kada jis sušals. Kitą dieną, kai vanduo virto ledu, ,,Kiškučių“ grupės vaikai stengėsi išlaisvinti žaisliukus iš ledo spąstų. Apsiginklavę pipetėmis ir šiltu vandeniu su actu, vaikai ėmėsi darbo. Pipetę priglaudę prie ledo, neskubėdami lašinome vandenį ir pamatėme rezultatą – šiltas vanduo nugali šaltį ir ištirpdo lede skylutes, o vėliau ir visą ledą. Kadangi ledas buvo su soda, o šiltas vanduo su actu, kas kartą pildami vandenį ant ledo, vaikai girdėjo, kaip jis šnypščia ir putoja.

     Vaikai buvo sužavėti eksperimentu, džiaugėsi galėdami viską padaryti savarankiškai. Kai kuriems pritraukti vandens į pipetę pasirodė esąs nemenkas iššūkis, o kitiems pavyko iškart. Bet atradimo džiaugsmas, kai pavyko ištirpdyti ledą savomis rankomis, ir iš jo išimti žaisliukus, nustelbė mažas nesėkmes.

„Kiškučių“ grupės mokytoja Giedrė Lindautaitė

     Žiema – nuostabus metų laikas, kupinas linksmybių, įspūdžių, nuotykių. Daugelis mūsų neįsivaizduoja žiemos be senio besmegenio statymo, nusileidimų su rogutėmis nuo kalnelių, na ir, aišku, be paties sniego. Lauke sniegas vaikams suteikia visai kitokių potyrių, o grupėje su juo galima žaisti kitaip.

     Atnešus sniego į grupę, vaikai jį tyrinėjo. Lietė rankomis, uostė, stebėjo per padidinimo stiklą ir mikroskopą, svėrė. Statė besmegenius, eglutes ir juos spalvino dažais. Vaikams buvo smalsu stebėti, kaip nusidažo sniegas skirtingomis spalvomis.

     Stebėdami sniegą, vaikai suprato, kad sniegas yra šaltas. Liečiant jį, šlampa rankos, o kambario temperatūroje virsta vandens balute ir, kad ištirpęs baltas sniegas savyje slepia visokių nešvarumų, todėl jo „ragauti“ nereikia.

„Kiškučių“ grupės mokytoja Giedrė Lindautaitė